Minint Kelmės 525 metų sukaktį, 2009 m. gegužės 23-ąją Kelmės krašto muziejuje įvyko mokslinė konferencija, skirta šiai datai paminėti.
Istorikas dr. Antanas Bubnys apžvelgė kelmiškių pasipriešinimą sovietinei okupacijai 1940-1941 metais ir pažymėjo, kad yra labai unikali Kelmės gimnazijos moksleivių rezistencinė veikla – tiek minėtu, tiek pokario periodu, kad iš to meto gimnazistų patriotizmo galėtų semtis ir dabartinis jaunimas.
Jau 1940 m. rudenį Kelmės gimnazijos mokytojas Jonas Rusas pradėjo kurti slaptą antisovietinę organizaciją. Į ją aktyviai įsitraukė gimnazistai Liudas Karpis, Stefa Baldauskaitė, lioliškiai Jadvyga ir Vincas Kasparavičiai bei Antanas Kučinskis, Stefa Tverijonaitė iš Paprūdžių, Vanda Mackevičiutė iš Pakražančio, Vytautas Butkus iš Vaiguvos, kelmiškė Emilija Stumbrytė.
L.Karpio vadovaujama trejetukas 1940 m. lapkričio mėnesį prieš spalio revoliucijos šventę virš gimnazijos iškėlė Lietuvos trispalvę vėliavą! Ją S.Baldauskaitė gavo iš mokytojos Juditos Mockienės. Vėliava pastebėta tik lapkričio 7 d. apie 11 valandą per demontraciją, kai valščiaus partorgas P.Petraitis ėmė sakyti demonstrantams kalbą…
Tą rytą Nemakščių gatvėje rastos keturios supjaustytos raudonos vėliavos.
Gruodžio pradžioje areštuojami gimnazistai L.Karpis, V.Butkus, Edvardas Jokubauskas ir mokytojai J.Rusas, Eugenijus Merkys. Pastarasis ištremtas į Sibirą ir jo likimas neaiškus. J.Rusas nužudytas Karagandos konclageriuose.
Kelmės pradinės mokyklos mokinukai tą atmintiną lapkričio 7-ąją buvo išvaryti su raudonomis vėliavomis į spalio revoliucijos metinių minėjimą ir pamatė gimnazistų iškeltąją trispalvę – Lietuvos vėliava buvo tarsi žarija, iš kurios įsižiebė pasipriešinimo okupantams liepsna pokaryje. Tarp pradinukų buvo ir Vincas Gurskis. Apie gimnazistų pogrindžio veiklą buvęs pradinukas, vėliau – vienas geriausių gimnazijos moksleivių Vincas Gurskis parašė knygelę „Mūsų jaunystės auka“, kurią 1992 metais 15000 egz. tiražu išleido Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Joje prisimenama, kaip vieną rytą į gimnazistų klasę per rusų kalbos pamoką įėjo inspektorius ir dar vienas mokytojas. Liepė visiems atsistoti ir iškratyti kišenes, sudėti savo daiktus ant suolų. Taip kartais būdavo „persekiojami“ rūkaliai. Per kratą mokytojas pastebėjo tarp suolo ir sienos išmestą popieriaus gniužulą. Netrukus tame suole sėdėjęs Vytautas Žukauskas buvo iškviestas į MGB (saugumo) būstinę. Daugiau nei jo, nei jo klasės draugo Vinco Černeckio niekas nebematė. Bet tai buvo tik pradžia. 1948 metų pavasario rytą gimnazijos šeštokai klasėje nebesulaukė Roberto Urbelio ir Aloyzo Pikturnos. Į aukštesnes klases tą dieną nebeatėjo I.Mendelevičius, Vytautas ir Steponas Steponkai, Petras Petryla, J.Urbelytė. Trūko mokytojos B.Stumbrytės bei pradinės mokyklos mokytojo Kazimiero Navicko. Suimtuosius laikė MGB būstinėje (Atkočaičio name, netoli katalikų bažnyčios). Suimtųjų draugai ,,užėmė pozicijas” senosiose kapinėse, iš kurių MGB patalpos matėsi kaip ant delno. Iš kapinių moksleivius vaikė saugumiečiai. Vieną rytą sužinota, kad R.Urbelis iš saugumo būstinės pabėgo į mišką, P.Petrylą paleido, o kitus suimtuosius išvežė į Šiaulius.
“Man atrodė, – knygelėje rašo V.Gurskis, – kad aš negaliu likti tam kurčias ir abejingas. Į mūsų rankas patekdavo laikraštėlis “Laisvės varpas”. Imponavo jo šūkis “Tas laisvės nevertas, kas negina jos”. Maniau, kad arčiau Tėvynės aukuro turi stoti ne nuskriaustieji, o tie, kas sugebės geriau įkurti Laisvės ir Nepriklausomybės ugnį ir ją apsaugoti nuo visokių negandų.”
1948 m. išardytas Kelmės miesto pogrindžio Laisvės kovos sąjūdžio skyrius palyginti greitai atsikūrė. Jame aktyviai dalyvavo V.Gurskis, iš MGB paleistas P.Petryla-Vėtra, Vytautas Jokubauskas-Ruduo, Bronė Gotautaitė-Auksė, Petras Eitmantis-Lengvenis, Jonas Sindickas, Povilas Venckevičius-Šiaudas, Aleksas Staražinskas, Antanas Stonaitis, Vaclovas Šimulis, Ignas Banys, Aloyzas Stumbrys (vėliau pasitraukęs į partizanų būrį ir 1952 m. žuvęs netoli Viduklės).
Tuometinėje Raseinių apskrities teritorijoje veikė Žebenkšties partizanų rinktinė, o Kelmės valsčiuje – viena tos rinktinės tėvonijų. Kelmės valsčiuje pogrindžiui tuo metu vadovavo Eisinas, po jo – K.Labanauskas, buvęs gimnazijos mokytojas.
V.Gurskis taip aprašo susitikimą su partizanais – mokslo draugais. Sutartu laiku atėjus į nurodytą vietą, jį pasitiko nepažįstama mergina. Jis pasakęs slaptažodį „Užmigo žemė“, ji atsakiusi „Maironio eilėraštis“ ir nuvedusi prie sodybos, iš kurios išėjęs vyras „perėmė“ V.Gurskį ir nužingsniavo su juo į už gero kilometro buvusį beržynėlį. Ten, duobėje pasiskleidę šiek tiek šieno, ilsėjosi vyrai – tėvonijos štabas ir jo apsauga. R.Urbelis-Draugelis snaudė, bet pamatęs svečią stipriai paspaudė dešinę, kitas mokslo draugas A.Stumbrys metė siuvęs milinės sagą ir pasislinko artyn. Netoliese šalia rankinio kulkosvaidžio gulėjo kelmiškis Antanas Volbekas. Tada jį V.Gurskis matė paskutinį kartą. Vienose kautynėse A.Volbekas buvo sunkiai sužeistas, suprato esąs draugams našta, todėl prašė, kad jį nušautų. Visi ramino, guodė, stengėsi padėti, o jis, nutaikęs momentą, čiupo draugo pistoletą ir paleido sau kulką į smilkinį…
Atokiau rašomąją mašinėlę tarškino Kučinskas-Urėdas, o tekstą diktavo K.Labanauskas-Justas. Šalia sėdėjo Urėdo brolis. R.Urbelis, rodydamas automatą, sakė: „Matai, kokį dabar muzikos instrumentą įsigijau… Sunkus mūsų gyvenimas, Vincai. Nuolat tyko pavojai, nervai įtempti. Jeigu ne nuoširdi gyventojų parama, ne Margirio dvasia, ne Tėvynės šauksmas, vargu, ar ištvertume. Romantikos čia nedaug. Bet mes nesam ir bėdos vaikai, kaip kai kas mano. Juk ne lengviau buvo ir 1831, 1863 metų sukilėliams, 1918 metų savanoriams. Aš nebijau žūti, svarbiausia – nepatekti priešui į rankas. Todėl granatos nuo diržo nenusisegu niekada…“
Pasišnekėjus su klasės draugais, prie V.Gurskio priėjęs K.Labanauskas-Justas, buvęs gimnazijos mokytojas. Kai prieš pusantrų metų buvo išardytas Kelmės pogrindis, suimti mokytojai V.Eitmantis, B.Andrulis, K.Labanauskas pasirinko nelegalų gyvenimą, ėmė vadovauti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tėvonijai. Jis paklausė: „Kaip laikosi gimnazistai? Saugokitės, vaikinai, venkite išsišokimų. Mes ginklų nesudedame, bet jėgas reikia taupyti ateičiai. Lietuvai, kuri gal bus atstatyta ant mūsų kaulų, reikės dorų piliečių… Kokios žmonėse nuotaikos?“
„Žmonės, – pasakęs V.Gurskis, – vis dar laukia amerikonų, vis spėlioja datas… Atvirai pasakius, man ne visai priimtini teroro aktai, žudynės. To daug kas nesupranta…“
„Taip, žmonės nebuvo parengti ideologiškai ilgai kovoti už tautinės savimonės išsaugojimą ir ugdyti laisvės siekius, – atsakė K.Labanauskas. – Dar ne vienas galvoja, kad laisvę gali kas padovanoti. Daug kas daroma be mūsų žinios, tik mūsų vardu. Sako, mes kalti dėl masinių trėmimų. Bet 1944 metais nebuvo ginkluoto pogrindžio, o trėmimai, nekaltų žmonių areštai vyko. Sudėtinga padėtis, bet tegul nebūna vergų padėtis“.
Pogrindžiui labai trūko spausdinimo priemonių, rašomųjų mašinėlių lietuvišku šriftu. V.Gurskis prisimena, kaip vieną tokią įsigijo „bolševikinio rekvizavimo“ būdu. „Mūsų grupė, – rašo V.Gurskis savo knygoje, – parengė detalų planą – brėžinį, o naktį Draugelis (R.Urbelis) su draugais iš karinio komisariato panosės – Kelmės paukštininkystės tarybinio ūkio – mašinėlę išgabeno, kur reikia“.
„Mus persekioja“
V.Gurskis rašė: „Mes negalėjome veikti nepalikdami pėdsakų. Pirmieji signalai buvo netikėti ir pritrenkiantys. Iš Vilniaus persiuntimo kalėjimo gavau Kazio Navicko laiškutį. Jame be kita ko buvo rašoma: „Žinome, kas buvo mūsų Judas, tik gaila, kad jo vardas Petras“. Aloyzas Pikturna iš kalėjimo perduodamuose rūbuose įsiuvo raštelį, kuriame nurodė, kad išdavė „P…la“. Suimant draugus per kratą be ypatingo vargo surado slaptos literatūros, o slaptavietę žinojo tik Kazys ir Petras“.
Vienas pogrindininkas, kad sumėtytų pėdsakus, bandė stoti į komjaunimą. Nors turėjo gerų rekomendacijų, jo nepriėmė. Tuomet į komjaunimą pasiūlė stoti V.Gurskiui, jau pasižymėjusiam poetui, vienam geriausių gimnazijos moksleivių. V.Gurskis aprašo, kaip jį klausinėjant komjaunimo sekretorius šnabždėjosi su saugumo leitenantu. Po to sekretorius Trakimas pasakė, kad Vincas esąs nepasirengęs būti komjaunuoliu ir negali būti priimtas.
Artėjo sovietinės šventės ir V.Gurskį komjaunuoliai perspėjo, kad jie įpareigoti jį sekti. Po to buvo pranešta, kad V.Gurskis kviečiamas į komjaunimo centro komitetą Vilniuje. Į klausimą „Ko?“ buvo atsakyta, kad galbūt jis pasiskundė, kad nebuvo priimtas į komjaunimo organizaciją. Vincas niekam nesiskundė. O į Vilnių važiuoti jį įkalbinėjo ne tik komjaunuoliai, bet ir draugai pogrindininkai. Kelionė nieko nekainuosianti – mat, sekretorius Trakimas vykstąs į Vilnių, tai ir Vincą nuvešiąs.
Išvažiavo, bet pasuko ne Kryžkalnio, o Šiaulių kryptimi – Trakimas neva turėjęs reikalų Šiauliuose, o ir kelias iš ten į Vilnių geresnis.
Šiauliuose, Aušros gatvėje, sugedo automobilis, visi važiavusieji išlipo ir ėjo pėsti. Ant rajkomo laiptų pasitiko nepažįstamas vyras. „Tot (tas – rusiškai)“? – paklausė žiūrėdamas į V.Gurskį. Trakimas linktelėjo galvą. „Pojdiom so mnoj (einam su manim – rusiškai)“!- paliepė.
V.Gurskis atsidūrė gretimame name įsikūrusiame saugumo komitete.
Vincą areštavo Šiauliuose, dar penkis pogrindininkus suėmė Kelmėje. Atsitiko skaudus įvykis: partizanų grupė pateko į pasalą ir per susišaudymą buvo sužeistas tėvonijos vadas Valeras. Pasitraukęs iš susišaudymo vietos jis pastebėjo pametęs planšetę, kurioje buvo rinktinei rašytas pranešimas apie Kelmės organizacinio skyriaus narių areštus, jame išvardinti paleistųjų slapyvardžiai. Planšetė pateko į saugumiečių rankas ir jiems beliko išsiaiškinti, kieno tie slapyvardžiai…
Robertas Urbelis-Draugelis ir jo brolis Jonas, pabėgęs ištremiant tėvus, žuvo miške. Miške netoli Viduklės žuvo ir Aloyzas Stumbrys. Jo sesuo mokytoja E.Stumbrytė, perėjusi Sibiro gulagus, grįžo į Lietuvą ir čia mirė. Miręs ir tremtyje anglis kasęs E.Ignatavičius, K.Navickas ir daugelis kitų.
Kelmės Jono Graičiūno gimnazija gali didžiuotis savo praeitimi – jos mokiniai ir mokytojai nebuvo abejingi Tėvynės ir tautos likimui, perėjo Sibiro tremtį, žuvo, kad laisvės idėjos būtų gyvos.
Vytautas Pikturna