Info Panel
Jūs esate čia:   Pagrindinis  /  Liudijimai  /  Mokytojos Birutės Kavaliauskienės teatras

Mokytojos Birutės Kavaliauskienės teatras

/Ištraukos iš gimnazisčių Rūtos Venckutės ir Vaidos Navickaitės apybraižos „Ji savo gražiausius metus atidavė mokyklai“/

„Naujieji mokslo metai – naujų ieškojimų, pastangų – vaisingų ir nevaisingų – metai. Metai, kurie prabėgs jaunystės amžių, mane – jų auklėtoja – į senatvės uostą,“ – 1958 m. rugsėjo 1-ąją dieną dienoraštyje rašė mokytoja Birutė Kavaliauskienė.

Birutė Gerikaitė – Kavaliauskienė gimė 1922 m. sausio 2 d. Plungės rajone, Ginteliškės kaime, prie gražaus Platelių ežero. Galbūt nuostabi gamta, supusi Birutę Kavaliauskienę nuo pat mažumės, įžiebė mokytojos sieloje tą neišdildoma meilę grožiui, tvarkai, viskam, kas džiugina akį ir širdį. Galbūt čia, prie Platelių, gimė užuomazga sampratos, kad jos paskirtis žemėje – puoselėti grožį, gėrį ir harmoniją ne tik aplinkoje, bet ir žmonių sieloje.

Po kiek laiko Birutė  Kavaliauskienė persikėlė gyventi į Kėdainius, o vėliau – į Panevėžį. Matyt, taip panorėjo likimas, kad mokytoja B. Kavaliauskienė ėmė lankyti Panevėžio teatro studiją, susipažino su J. Miltiniu, susidraugavo su aktoriumi D. Banioniu, o vėliau, persikėlusi į Telšius, gyvenimo keliai suvedė ir su anksti iš gyvenimo pasitraukusiu poetu Vytautu Mačerniu.

Žinoma, bendravimas su tokiais žmonėmis tik dar labiau sustiprino meilę menui, grožiui, žadino vidines galias pačiai kurti kažką gražaus. Ne veltui vėliau, jau dirbdama Kelmės vidurinėje mokykloje, didžiąją savo gyvenimo dalį ji paskyrė teatrinei veiklai.

Sakoma, jog kiekvienas mūsų ateidami į šį pasaulį, atsinešame savo likimą. Mokytojai Birutei Kavaliauskienei matyt taip buvo lemta, kad jos žvaigždė – pedagoginė, kūrybinė, žmogiškoji – ryškiausiai sužibėtų Kelmės, nedidelio rajoninio miestelio, padangėje.

„Lankiau tada ketvirtą ar penktą klasę, kai mūsų miestelyje darėsi kažkas nepaprasto: vidurinės mokyklos salė neįstengė sutalpinti norinčiųjų išvysti spektaklį B. Junger „Baltoji rožė“, kuriame talentingai, su didžiuliu džiaugsmu ir kūrybiniu polėkiu vaidino vietos mokytojų ir moksleivių kolektyvas. Tą kolektyvą subūrė, įkvėpė, „išsunkė“ iš jo paskutinį prakaito lašą nepaprastas žmogus, kilni ir savita asmenybė, mokytoja, dramos būrelio režisierė, jaunystėje lankiusi Juozo Miltinio studiją Panevėžyje, Birutė Kavaliauskienė“, – rašė Kelmės krašto poetė Regina Beržinytė.

B. Kavaliauskienė buvo meninės prigimties žmogus. Jai patiko viskas, kas gražu: mėgo šokti, mokėjo groti gitara ir pianinu, bet labiausiai ją traukė teatrinė veikla. Dar dirbdama Telšiuose, 1944 m. pastatė „Sniego karalienę“. Pradėjusi dirbti Kelmės vidurinėje mokykloje, ji iškart ėmėsi iniciatyvos suburti Kelmės vidurinės mokyklos dramos būrelį ir pradėjo statyti spektaklius: Razino „Nelygų mūšį“ (1961-1962), Mikalauskaitės „Duokit jiems sparnus“ (1963 m.) ir kt. Režisierės kelias tikrai nebuvo lengvas! Visko teko patirti mokytojai: ir džiaugsmų, ir linksmybių, ir nerimo, ir nusivylimų. Bet visose gyvenimo situacijose mokytoja B. Kavaliauskienė sugebėjo išlikti optimistė, norinti ir sugebanti visiems padėti. Ji nė trupučio negailėjo nei savęs, nei kitų ir išreikalaudavo maksimalaus rezultato, pasiekdavo tai, ką būdavo numačiusi.

„Gyventi kito jausmu negalima, jeigu jis netapo tavuoju,” – teigė Stanislavskis. Šiuo posakiu vadovavosi ir mokytoja B. Kavaliauskienė, reikalaudama iš aktorių nuolatinio vaidmens kartojimo. Kartojimo iki paties geriausio, profesionaliausio varianto. Aktoriai turėjo gyva širdimi išgyventi tai, ką vaidino.

Jos, kaip režisierės, triumfo viršūnė buvo 1960 m. pastatytas B. Junger spektaklis „Baltoji rožė“. Ši trijų veiksmų šešių paveiksmių pjesė-pasaka vien Kelmėje buvo rodoma dvidešimt kartų. Spektaklis taip pat vaidintas Valstybinio dramos teatro scenoje ir rodytas per televiziją. Visa tai pasiekti buvo tikrai nelengva. Mokytojai, dalyvavę šio spektaklio repeticijose, prisimena, kad dažniausiai repetuodavo vėlais vakarais. Repeticijos vykdavo iki vidurnakčio. Režisierė buvo labai reikli, priversdavo visus dirbti iki devinto prakaito, bet savo pasiekdavo. Kiekvienas vaidmuo būdavo „šlifuojamas“ tol, kol visiškai atitikdavo režisierės sumanymą. B. Kavaliauskienė prisimena: „Baltojoje rožėje“ blogis buvo įkūnytas Gyvatės-moters pavidalu. Kaip pasiekti, kad aktorė (mokytoja A. Poškienė) ir savo kalbos būdu, ir judesiais panešėtų į tikrą gyvatę? Pirmųjų repeticijų metu pagrindu paėmėme labai tulžingos, piktos moters kalbėjimo būdą. Bet pasirodė, kad to neužtenka. Ėmėme ieškoti išeities labai ryškioje priebalsių artikuliacijoje, ypač pabrėžiant ir prailginant šnypščiamųjų ir švilpiamųjų priebalsių tarimą. Ilgai teko dirbti, kol garsai s, š, z, ž, c, č organiškai įsiliejo į kalbą ir neberėžė klausos, kartu charakterizuodami gyvatės šnypštimą ir sudarydami banguojančios ir melodijos gyvatės kalbos įspūdį“.

Taigi, kuriant bet kurį vaidmenį, būdavo apgalvojami visi galimi variantai, išnaudojamos visos galimybės, kad rezultatas būtų pasiektas. Mokytojos B. Kavaliauskienės pasiaukojimas buvo didžiulis. „Darbas su dramos kolektyvu yra labai sudėtingas. Žmogus, vadovaująs tokiam kolektyvui, turi nuolatos brandinti veikalo pastatymo idėją, ją išnešioti, kartu dirbdamas ir tiesioginį mokomąjį darbą. Sunku įsivaizduoti, kokių milžiniškų pastangų reikia  derinti šiuos abu darbus,“- rašė mokytoja B. Kavaliauskienė. Tačiau mokytojai pavykdavo tai padaryti, nors, žinoma, tam reikėjo paaukoti daug ką: poilsį, ramybę, asmeninį gyvenimą, šeimos reikalus. „Niekada nesijaučiau taip sutrikusi, taip stovinti kryžkelėje, kaip pasirinkdama naują veikalą, – prisipažįsta mokytoja B. Kavaliauskienė. – Juk jau nuo jo pasirinkimo priklausys, ar bus patenkintas kolektyvas, ar būsiu patenkinta pati, kaip režisierė.“

O mokytojai visuomet labai norėjosi sukurti ką nors savito ir originalaus. Dekoracijas spektakliui ruošdavo pati režisierė B. Kavaliauskienė, jai talkino Irena Čeburėnaitė (dabar mokytoja I. Sabaitienė). Kaip prisimena mokytoja I. Sabaitienė, tai buvęs pragariškas darbas: didžiulės paklodės, ant kurių tekdavo piešti šliaužiojant keliais. Dažnai net apsiverkti tekdavo iš įtampos ir nuovargio. O padaryti vis tiek reikėdavo, nes mokytoja B. Kavaliauskienė jokio falšo neatleisdavo: niekas negalėjo atrodyti dirbtina, naivu ir pigu. Mokytojai svarbi buvo kiekviena, net smulkiausia detalė: pradedant spausdintomis afišomis, programomis, bilietais ir baigiant šviesos efektais, įgarsinimo kokybe, jau nebekalbant apie visą scenografiją. „Geram daiktui reikia ir geros etiketės“ – sakydavo mokytoja B. Kavaliauskienė. Rūbus siūdavosi patys aktoriai. „Sunku būdavo, – prisimena mokytoja V. Dzienienė. – Medžiagų trūkdavo, o kostiumai turėjo būti puošnūs ir gražūs, kad atitiktų scenarijų ir patrauktų publikos dėmesį, nes mokytojai B. Kavaliauskienei scenografija buvo ypatingai svarbi“. Tiesa, kai kuriuos rūbus pavykdavo pasiskolinti iš profesionalaus teatro.

Kiek laiko, kantrybės ir pastangų pareikalavo muzikos parinkimas. Juk tai daryti tekdavo ne kokioje nors fonotekoje, o klausantis muzikinių radijo laidų. „Klausydavausi įvairių koncertų, kiekviena kartą užrašų knygelėje pasižymėdavau kompozitoriaus pavardę ir kūrinių pavadinimą, kurie man atrodė tinkami tai ar kitai veikalo scenai,“ – prisimena mokytoja B.Kavaliauskienė. Vėliau tekdavę ieškoti pasirinktų kūrinių įrašų.

„Baltoji rožė“ ypatinga ir tuo, kad šiame spektaklyje vaidino ir mokytojai, ir mokiniai. Vaikų vaidmenis atliko mokiniai, o suaugusiųjų ir senų žmonių – mokytojai. „Pripažinsiu, vienu metu buvau suabejojusi, ar pavyks man rasti reikiamo takto, dirbant su tokiu mišriu kolektyvu? – rašė B. Kavaliauskienė. – Reikėjo išspręsti galvosūkį, kaip atrasti tokią režisūrinę liniją, kad ir mokiniai, ir mokytojai nesivaržytų vieni kitų akivaizdoje darydami klaidas, kad neslopintų  vieni kitų kūrybinio polėkio. O jeigu mokiniai išpuiks, kad vaidina drauge su mokytojais? Gal jie pasidarys pernelyg kritiški mokytojų atžvilgiu, o tai apsunkins mokamąjį – auklėjamąjį darbą? Tokie ir panašūs klausimai nedavė ramybės. Bijojau įžeisti mokytojus mokinių akivaizdoje per stipria pastaba ar užuomina, nedrįsau varginti mokytojų ilgais ir primygtinais kartojimais.“ Baimintasi be reikalo: kai kurios repeticijos virto tikro kūrybinio džiaugsmo valandėlėmis. Spektakliuose dalyvauti visi sutikdavo labai noriai, nors vykdavo didžiulės atrankos. Į vieną vaidmenį pretenduodavo 15-30 mokinių. Aktorius režisierė pasirinkdavo labai kruopščiai. „Nebuvo galima pasikliauti vien savanoriais – entuziastais,- rašė mokytoja. – Šiam sudėtingam veikalui statyti reikėjo išsirinkti geriausius iš geriausių, nes pasitikėti vien įdėtu darbu, be gabumų, reikštų statyti didžiulį pastatą ant netvirto pagrindo.“ Kai reikėdavo šokti baletą, mokytoja stebėdavo mokinių judesius kūno kultūros pamokose ir atsirinkdavo grakščiausius, geriausius. Gal todėl jie mokytojos ir neapvylė. Spektaklis „Baltoji rožė“ rampos šviesą išvydo po ilgų ir kantrių repeticijų, besitęsusių daugiau nei metus, tačiau pasisekimas buvo stulbinantis: 1-oji vieta rajone, 1-oji vieta zoninėje apžiūroje, 1-oji vieta respublikiniame ture, kvietimas į Vilnių, transliacija per televiziją, neskaitant didelio malonumo, suteikto gausybei žiūrovų. Kaip prisimena pati režisierė, tai buvo kompensacija už ilgo ir įtempto darbo mėnesius visam kolektyvui ir jai. „Šie laimėjimai dar kartą patvirtino taisyklę: kur įdedama daug kruopštaus darbo, entuziazmo, kur ieškoma, bandoma, kenčiama ir džiaugiamasi, toks darbas visados atperka save laimėjimo džiaugsmu, būna pastebimas ir įvertintas“- džiaugėsi mokytoja B. Kavaliauskienė.

 Darbo sėkmė įkvėpė režisierę ir visą dramos kolektyvą siekti naujų kūrybinių aukštumų, juolab, kad lėšų šiam darbui jau buvo šiek tiek sukaupta. Taip 1967 m. gimė naujas pastatymas – Morkūno „Jungos ir piratai“. Šiame spektaklyje vaidino tik mokiniai: šešios mergaitės ir dvidešimt berniukų. Mokytoja B. Kavaliauskienė vėl negailėjo nei jėgų, nei laiko, nei pinigų, kad spektaklis savo kokybe nenusileistų „Baltajai rožei“. Lūkesčiai išsipildė: „Jungos ir piratai“ susilaukė didžiulės sėkmės ir publikos pripažinimo. Respublikinės mokyklų dramos būrelių apžiūros zoninio rato mokyklų kategorijoje Kaune šiam spektakliui buvo paskirta 1-oji vieta ir „Jungos ir piratai“ pateko į respublikinės dramos būrelių apžiūros baigiamąjį turą…

Gyvenimas Anapus per anksti pasikvietė Birutę Kavaliauskienę. Ji mirė eidama tik 52–uosius metus. Degte sudegė! Išėjo ji kaip tolima žvaigždė, kuri pati užgesus, dar ilgai siunčia šviesą Žemei.

1999 metai

Teatro menas buvo svarbus jau Kelmės progimnazijos mokiniams ir mokytojams. 1932 – 1936 metais progimnazijos direktoriumi dirbęs poetas Jonas Graičiūnas Kelmėje pastatė ne vieną spektaklį, net kelias operetes.

Literatūros būrelio vadovė Birutė Garšvienė tęsė tradicijas: mokyklos sceną išvydo penkių dalių spektaklis „Žemaičių vestuvės“.

Mokytoja Laima Grumadienė kartu su savo mokiniais pastatė spektaklius: „Silkės“ (pagal V.Krėvės apsakymą), „Jei nutrauksim sliekui koją“ (Pagal K.Sajos apsakymą), A.Liobytės „Aukso obuolys“, A. de Sent-Egziuperi „Mažasis princas“.

Lietuviškųjų vakarų Kelmės krašte 90-mečio minėjimo, kurį organizavo mūsų gimnazija ir kuriame dalyvavo gausus būrys kelmiečių, besidominčių teatru ir Kelmės istorija, L.Grumadienės vadovaujami mokiniai parodė susirinkusiems Dviejų Moterų komediją „Mūsų gerasis“. Pirmą kartą Kelmėje ši komedija buvo suvaidinta 1913 metais lietuviškojo vakaro metu.   

 Mokytojos Valerijos Puišienės ir jos vadovaujamos dramos studijos „Savi“ pastatytas spektaklis „Laiškai iš scenos“ pagal Christel ir Izabell Zachert romaną „Susitiksime mano rojuje“ 2003 metais respublikinėje vaikų ir jaunimo teatrų šventėje „Šimtakojis“ pelnė laureato diplomą.  Dramos studija džiugino premjeromis: T.Jan „Kai tau šešiolika“, „Trys literatūros pamokos apie meilę“. Parengtos literatūrinės kompozicijos „Saulėlydy aš gimiau“ (pagal R.Biržinytės eiles), „Aš – tavo mokinys, Tu – mano mokytojas“, „Kaukės“ (pagal V.Mačernio eiles).

Dramos studija „Savi“ kartu su gimnazijos folkloro ansambliu, vadovaujamu G.Rutkūnienės, pastatė spektaklį „Kelmės kraštas – padavimų kraštas“.  

Atvirų durų savaitės metu gimnazijoje tradiciškai organizuojama diena, skirta teatrui.

  2015  /  Liudijimai  /  Atnaujinta: 10 balandžio, 2015  /